Pressematerial/lt
„Grupė Solche savo akustiniais instrumentais įrodo, kad malonumas kurti sudėtingus tekstus ir šokti kviečianti roko laikysena vienas kitam neprieštarauja.
Po devynių albumų, trijų knygų ir daugiau kaip 600 koncertų Rusijoje, Rumunijoje, Čekijoje, Vokietijoje bei Šveicarijoje jų ‘philofolk’ parodė, kad vis dar gali suteikti grupei ir publikai nuostabų bendrą vakarą.
Solche yra:
Mario Krohn: kachonas
Michael Focken: bosinė gitara
Holm Krieger: gitara ir vokalas“
„Išskirtinis, netradicinis akustinis rokas su apdriskusiais vokiškais tekstais. Pasakyti ką nors – bet taip, kad smogtų!“
„Akustinis rokas su apdriskusiais vokiškais tekstais ir tokiais pat apdriskusiais stilistiniais užmojais. Pasakyti ką nors – bet taip, kad smogtų. Solche gali groti ir tyliai, ir visa kita, tačiau šios kategorijos dažnai mažai padeda. Paklausykite patys ir sužinokite!“
„Solche intymioje aplinkoje groja gitara ir mušamaisiais. Skamba kiek panašiai kaip prie laužo, tačiau gyvai jie nuolat įrodo, kad nurašyti tokią instrumentų sudėtį būtų skubota: tai, kas sklinda nuo scenos, iš tiesų rokas. Jei revoliucijai mūsų galvose reikia garso takelio, štai jis!“
„Muzika padeda. Tau, man, jam ir jai. Pabandyti Solche irgi padeda, ypač kai išsibarstę negalavimai vis stiprėja ir vos norisi kvėpuoti. Solche nėra nei gydytojai, nei vaistai. Nagi, klausykitės, o jei nepatinka – išeikite. Mieste, prieš įstatymą, visi yra broliai ir seserys, net jei sviedinio atspindžiai jus apakina. Greičiau – tu esi superžirgas.“
„Nuo įkūrimo 2004 m. pradžioje grupė Solche iš pradžių daugiausia kūrė savotišką nepriklausomą roką su netradiciniais vokiškais tekstais. Tuomet atsisakė kylančio reaktyvinio lėktuvo garsumo ir, pasikeitus sudėčiai, pasuko to, ką reikėjo padaryti, link. Tai, kas anksčiau buvo tankas, dabar panašiau į nuokanų taurę, veikiančią ten, kur reikia. Gyvai Solche atsipalaiduoja, tačiau intelektualūs tekstai lieka centre. Kritikos imitacija negali pakeisti imitacijų kritikos.“
„Ar apskritai gali išlikti rimtas? Ką nori pasakyti; kurį teiginį galėtum užbaigti tašku? Kaip toli gali nueiti neatsisakydamas savo mažo ironiško užkaborio? Pasaulis skyla į daugybę gabalų, ir intelektualus atstumas atrodo vienintelis dalykas, saugantis nuo beprotybės. Žiūrovas sėdi išorėje ir žino, kas vyksta? Galbūt – o gal ir ne. Grupė, vardu Solche.“
„Apdriskę tekstai, tarsi televizijos vakaras, susiūtas junginėjant kanalus, tačiau, kitaip nei televizija, jie neatšaukiami, kai reitingai netinka. Solche iškart imasi reikalo, o jų reikalas – pasakyti ką nors. Taškas.“
